Paukščių Lizdas

Prorečiais čia rašau. Šiandien yra vienas iš tų prorečių atvejų. Neiškęsiu nepasigyręs, kad kurį laiką lankiausi mokykloje ir rytais vedžiau teisės pamokas vienuoliktokams. Man taip įgriso visuomenės teisinis neišprusimas, jog nusprendžiau truputėlį prisidėti prie švietimo.
Pravedžiau paskaitų ciklą apie civilinę teisę, ypač vartotojų teises, vindikacinį ieškinį, paveldėjimą, tam tikras specifines teises (teisę į vardą, atvaizdą), garbę ir orumą. Trumpai supažindinau mokinius su baudžiamąja teise, skirdamas daugiau dėmesio būtinajai ginčiai, tam tikroms procesinėms teisėms. Dėl įdomumo papasakojau šį tą iš tarptautinės teisės srities (tarptautinį teisingumo teismą, JTO, NATO, EŽTT).
Ir štai, šį trečiadienį baigiau savo paskaitas - vienu darbu sąraše mažiau. Dabar galvoju imtis stambesnio projekto - organizuoti konferencijas teisės temas, ir ne tik savo mokykloje, bet ir kitose, to pageidaujančiose.
Kol kas jaučiuosi užsivertęs darbais ir sesija artėja, todėl mintį atidėjau iki Rugsėjo mėnesio. Juolab, kad reikia pabaigti atlikinėti praktiką. Labai savimi didžiuojuosi, kad atlieku praktiką Raudonajame Kryžiuje. Atrodo, atradau dar vieną ypatingai mielą veiklą gyvenime. Tinkamesnės aplinkos realizuoti save negaliu įsivaizduoti. Gal ir juokinga, tačiau jei dirbčiau tokį darbą, kokį dirbu praktikoje, galėčiau dirbti ir už dyką.
Kiek kitokia situacija susiklostė su Studentų Moksline Draugija. Jaučiu moralinį spaudimą, atsakomybę dirbti. Ir velniava - atrodytų viskas gerai, bet kaip sunku priverst save aprašyt pasirinktą temą. Vis atsiranda svarbesnių darbų. Na, nieko, manau per šias dvi savaites kaip nors parašysiu.
Net iš šalies žiūrėdamas į esamą padėtį, negaliu tinkamai jos įvertinti. Nežinau, ar sunku man dabar, ar lengva. Atrodytų, kad ši sesija pati sunkiausia, darbų daug, laiko mažai, bet lyg viską spėju, nerimas nekankina. Įtartina. Taip pat įtartina tai, kad negaliu mąstyti negatyviai. Visos mintys rutuliojasi link pozityvios pusės, kartais net piktybiškai. Štai turiu su grupele merginų paruošti anketą ir parašyti jai išvadas, tačiau darbas velkasi jau mėnesį, mano kaltės tame tik tiek, kad neverčiu jų dirbti, o mano sąžinė rami rami: jei darbo neužskaitys, tai krisiu ne vienas, o visi keturi. Piktybiška ar ne?
Na, tebūnie. Šį kartą užteks tiek.

Šiandien nusprendžiau įdėti labai trumpą įrašą, skirtą man pačiam asmeniškai pasidžiaugti: Nuo Kovo pradžios atlieku teisinę praktiką Lietuvos Raudonajame Kryžiuje. Valio!

Asmeniniame gyvenime permainų nėra, lyg ir viskas po senovei. Tik retkarčiais su apmaudu prisimenu apleistą gebėjimą kurti eiles, gyventi taip lyg… Na, lyg gyvenimas būtų asmuo, su kuriuo bendrauju, pykstuosi ir taikausi. Ir dabar pagavau save tokiuose apmąstymuose.

Galbūt rasiu laiko kurią dieną vėl nueiti į mišką, atsisėsti ant savos šakos virš skardžio į Nerį. Parašyčiau dar vieną liūdną eilėraštį, sudainuočiau gedulo himną apie prarastus ar dar neatrastus dalykus.. O kad jau gavau gimtadieniui dovanų savo pirmąjį fotoaparatą - nufotografuočiau tą savo lizdą ant plikos kalvos, seno nudžiūvusio medžio… pusiau įpjautos šakos…

Šiandien važiuodamas į universitetą pamaniau, parašysiu trumpą reziume apie tai, ką turi Nepriklausomybę mininti mano brangi Lietuva. Deja, ieškodamas tautos vertybių, radau daugiau tokių, kurios mane liūdina. Turiu pripažinti, lietuvių tautos vertybės nunyko, išsigimė. Lietuvių literatūroje, išeivių rašiniuose, senųjų mūsų klasikų raštuose galim nesunkiai įžvelgti, ką vertino tuometinė Lietuva, tautiečiai, ką skiepijo tėvai, kunigai, mokytojai: šeima - visuomenės pagrindas, teisingumas turi triumfuoti, tikėti į Dievą reikia ne todėl, neabejojame jo egzistavimu, o todėl, kad tikėjimas skiepija vertybes, kurios tautą padaro didžia ir garbinga. O ką mes turime dabar? Tautos didvyriu skelbiame žudiką, džiaugiamės, kad nušovė teisėją, keikiame valdžią ir jaučiamės aukomis Seimo, kurį išsirinkome.
Pirmiausia, pradėsiu apie jau iki gyvo kaulo įgrysusį Kedį. Iš žiniasklaidos batalijų atrodo, kad vieni žurnaliūgos jam paminklą nori pastatyti, kiti jį smerkia, tačiau abi pusės siekia vieno - reitingų. Turėjo nemažai šoktelt. Aš nepradėsiu apie visus forumus, kai žurnalistai užduoda klausimą ir į jį atsakyti galima SMS’u TAIP arba NE. Turbūt retas tautietis susimąsto, jog klausimai užduodami labai kryptingai, užprogramuojant juose atsakymą. Bet tai nesvarbu. Svarbu, kad tauta garbina žmogžudį. Kodėl savivaldžiavimas staiga tapo toks didingas, o gyvybė nuvertėjo? Tauta mato tik keturis žmones šioje situacijoje: nuskriaustą mergaitę, įpykusį jos tėvą, teisėją ir mergaitės motiną. Bet ar nepamirštame jų šeimų? Ar nekeliame klausimo - gal už žmogžudysčių slypi kažkas daugiau, nei kerštas? Bet kokiu atveju, tauta savo elgesiu garbina kerštą ir nesantaiką. O teisėjas? Ar jis neturėtų būti teisingumo ranka? Temidė užrištomis akimis? Teisėjas - teisingumo simbolis. Na, gerai, korupcija, piktnaudžiavimas… bet tai galima spręsti kitais būdais, o nežinojimas kokiais nesuteikia teisės imti ginklą ir nužudyti. Drįsiu pasakyti, kad pagerbdama teisėjo žudiką, tauta šaukia, kad teisingumo jai nereikia, ji pati pasidarys Linčo teismą ir nuteis tuos, kurie jai papuola po ranka.
Kitas aspektas, kurį paliesiu - tai mūsų tautos nepaliaujama kova prieš valdžią. Visi sprendimai, kurie mažina algas ir pensijas ar mažina nuolaidas, didina mokesčius yra blogai. Nesakau, kad turime tobulą Seimą, tačiau kas tokį išsirinko? Mes. Demokratija tuo ir skiriasi, kad tuos, kuriuos išsirenkam, ir turim. Anksčiau, kai rinktis nereikėjo, buvo labai gerai - viena partija, nieko nepakeisi. Valdžia bloga, bet bent apvogt, papirkt galim. O dabar - savų nebėr - lengvatų irgi, papirkt daug kainuoja, nepavogsi, nes saugo labiau. Aš, žinoma, suprantu, kad mūsų atmintis yra kaip auksinės žuvelės: viską pamirštam ir dar kartą perrenkam. Tai gal užsirašyt reikia? Man juokingi ir teiginiai, kad nėr iš ko rinktis. Sovietmečiu nebuvo iš ko rinktis. Dabar yra iš ko rinktis. Gal dėl to, kad yra iš ko rinktis ir daro daugelį nelaimingų - galvą skauda nuo sprendimų.
Bet visgi, tauta teigia, kad kalti visi kiti. Mes? Nekalti gi! Aš sakau - gana sirgt aukos kompleksu. Bet taip sunku paleisti šitą rolę - juk taip miela, kai mus visi užjaučia, kai ant lėkštutės pakiša viską, atsiprašinėja už būtas ir nebūtas skriaudas. Man taip liūdna matyti tokį savęs menkinimą.
Pagaliau prisiimkime atsakomybę. Niekas mums kaip mažiems vaikams nebėgios ir užpakalio nešluostys. Mes į viską žiūrime atsainiai: dirbt nenorime, bet pinigų norime. Kodėl valžia turi duoti mums darbą? Todėl, kad esame tinginiai? Aukos? Nejuokinkit. Norime daugiau laisvės ir daugiau teisių, bet visai nenorime prisiimti atsakomybės. Norime turėti pažinčių ir turėti pinigų papirkti valdžią ir labai pykstame ir pavydime tiems, kurie tai turi.
Išvada tik viena - nieko gero. Turime pavienių gerų, didžių žmonių, tačiau tauta kaip vienetas miršta. Neturime išsilavinusio jaunimo, kuris nori gyventi Lietuvoje, turime daug nusenusių pensininkų, kurie yra našta valstybei, turime verslininkų, kurie žiūri ne į žmogų, o į jo pinigą. Štai ką mes turime.

P.S. Labai nemėgstu Delfi ir Lrytas daugumos komentatorių. Mane morališkai žaloja jų neraštingumas, neišsilavinimas, pezėjimas apie įvairias nesąmones, nenuovokumas ir priklausomumas nuo žurnalistų skiepijamos nuomonės. Vienu žodžiu juos gali pavadinti imbicilais.

Tai tiek. Geros dienos.

Nežinau kiek labai mane palaikys neteisiu, tačiau, mano manymu, įstatymo projekto 4 straipsnis, detalizuojantis, kas yra ta informacija, žalojanti nepilnamečio psichiką, pirmiausia diskriminuoja seksualines mažumas, pažeidžia asmens apsisprendimo laisvę.

Pacituosiu, kas pagal tą straipsnį yra laikoma neigiamą poveikį darančia informacija:

1) susijusi su psichinio (psichologinio, emocinio) ar fizinio smurto vaizdavimu: kai detaliai rodomas žmonių ir (ar) gyvūnų žalojimas, kankinimas ar žudymas; <— Mano komentaras: vadinasi, į šią kategoriją pakliūna visi veiksmo filmai, dauguma japoniškų filmukų, papuola net tie patys “Simpsons”.

2) kai rodomas sąmoningas turto gadinimas ar naikinimas; <— Analogiška ankstesniam komentarui - visi veiksmo filmai, dauguma dabar rodomų filmukų.

3) kai rodomas mirusio, mirštančio arba žiauriai sužaloto žmogaus kūnas, išskyrus atvejus, kai toks rodymas reikalingas asmens tapatybei nustatyti; <— Na, čia daug nepakomentuosi, bet galima pritempti prie veiksmo arba siaubo filmų (PJūklas ?).

4) erotinio pobūdžio: kai skatinamas lytinis geismas, siūloma lytiškai santykiauti, rodomas lytinis aktas, jo imitacija ar kitoks seksualinis pasitenkinimas, lytiniai organai, seksualiniai reikmenys; <— į šią kategoriją pakliūva visi porno ir erotiniai filmai, be to - seksualiniai reikmenys? mano supratimu, seksualiniais reikmenimis yra ir prezervatyvai bei kontraceptikai.

5) sukelianti baimę ar siaubą; <— siaubo filmai. Bet, ką daryt, jei aš pavyzdžiui bijau “muilo operų”? Kas atlieka vertinimą, kas yra baisi informacija? Tai net skamba juokingai - baisi informacija.

6) skatinanti lošti, raginanti, siūlanti dalyvauti azartiniuose lošimuose, loterijose ir kituose žaidimuose, kuriuose sudaromas lengvo laimėjimo įspūdis; <— Teleloto? visi kiti televiziniai loto? Aišku, televizija be jų man atrodytų daug solidesnė ir priimtinesnė.

7) kuria palankiai vertinamas priklausomumas nuo narkotinių, toksinių, psichotropinių medžiagų, tabako ar alkoholio, taip pat kitų medžiagų, kurios vartojamos arba gali būti vartojamos svaiginimosi tikslais, skatinamas jų vartojimas, gamyba, platinimas ar įsigijimas; <— Čia nėra ką ir komentuoti. Šios kategorijos informacija uždrausta kitais įstatymais. Dubliavimas.

8) skatinanti savęs žalojimą ar savižudybę, detalizuojanti savižudybės priemones ir aplinkybes; <— Šita mintis lyg ir nebloga, tik neaišku, kokia tai būtent informacija. Neturiu nieko prieš šitą, bet baudžiamoji teisė nelaiko savižudybės nusikaltimu.

9) kuria teigiamai vertinama nusikalstama veika ar idealizuojami nusikaltėliai; <— filmai, pirmoje eilėje - Zoro.

10) susijusi su nusikalstamos veikos modeliavimu; <— filmai, filmai, filmai…

11) kuria tyčiojamasi iš žmogaus; <— lyg ir sutinku su mintimi, bet ji per daug neapibrėžta.

12) kuria tyčiojamasi ar niekinama dėl tautybės, rasės, lyties, kilmės, neįgalumo, seksualinės orientacijos, socialinės padėties, kalbos, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų; <— šita nuostata įrašyta ne viename įstatyme, ir už tai nustatyta vienokia ar kitokia atsakomybė. Jos turinys daugiau ar mažiau aiškus, bet kaip sako mano dėstytojai, galima nuginčyt bet ką.

13) kai demonstruojami paranormalūs reiškiniai, sudarant šių reiškinių tikrumo įspūdį; <— šitas geras. Vėl filmai, kai kurios laidos. Galų gale kai kurie personažai papuola į šią kategoriją (Di Arči?).

14) kuria propaguojami homoseksualūs, biseksualūs ar poligaminiai santykiai; <— Europos Žmogaus Teisių Teismas turi daugybę teisminės praktikos panašiose bylose. Daugelyje jų tokia nuostata būtų pripažinta prieštaraujančia Europos Žmogaus pagrindinių teisių ir laisvių koncencijos nuostatoms. Kitaip tariant, jei Lietuvą kas nors paduotų dėl šito į EŽTT, greičiausiai laimėtų.

15) kuria iškreipiami šeimos santykiai, paniekinamos jos vertybės; <— Lyg ir viskas tvarkoj.

16) kai vartojami nešvankūs posakiai, žodžiai ar gestai; <— į šią kategoriją pakliūna kai kurios prasto humoro laidos. Taip pat tokia animacija kaip South Park.

17) kai patariama, kaip pasigaminti, įsigyti ar naudoti sprogmenis, narkotines ar psichotropines medžiagas, taip pat kitus gyvybei ar sveikatai pavojingus dalykus; <— vėl veiksmo filmai.

18) kuria skatinami blogi mitybos, higienos ir fizinio pasyvumo įpročiai; <— filmai ir reklamos.

19) kai rodomas žmogaus hipnozės seansas; <— iš kur jie ištraukė šią nuostatą man yra mistika.

Yra tam tikri atvejai, kada ši informacija nebus laikoma, kaip darančia neigiamą poveikį nepilnamečiams:

1) jos turinį sudaro tik informacija apie įvykius, politinius, socialinius, religinius įsitikinimus ar pasaulėžiūrą; <— žodžiu, leidžiamos politinės, socialinės, religinės laidos ir pan.

2) ši informacija yra reikšminga moksliniu ar meniniu požiūriu arba reikalinga tyrimams ar mokymui; <— vargu ar filmai į šią kategoriją papuola.

3) yra viešas interesas ją skelbti; <— kitaip tariant, jei valstybė mano, kad šitą rodyti galima, vadinasi galima.

4) jos apimtis ir poveikis yra mažareikšmiai. <— apie mažareikšmiškumą sprendžia teismas.

Mano reziumė - Seimas perlenkė lazdą savo politikavimu. Dauguma šių siekių yra daugiau politiniai, sunkiai realizuojami. Jei juos ir įgyvendintų, tai ant bankroto ribos pakibtų dauguma Lietuvos televizijų, o visuomenės grupė, kuriai skirtas šis įstatymas, jau ir taip yra persikėlusi į virtualią erdvę, kuriai įtakos mūsų Seimas beveik nedaro. O internete visa ši informacija yra lengvai prieinama.

Taigi, įstatymas tikslo nepasiektų, įstatymo taikymas gali privesti prie ieškinio EŽTT, be to, tarptautinėje bendruomenėje Lietuva susilauktų neigiamų atsiliepimų.

Skaičiau kelis straipsnius Lryte ir Delfi apie šį įstatymą. Vienas Seimo narys išsireiškė, kad įstatymas atspindi archainę Europos santvarką ar kažkaip panašiai. Deja, matau, kad Seimo narių mąstymas vis dar komunizmo lygyje - jokios perspektyvos. Matyt man nereikia teigti, jog pasaulis vietoje nestovi, vyksta progresas arba regresas. Europa jau išėjo iš tos eros, kada buvo kriminalizuojami homoseksualūs santykiai, vienintele gyvenimo kartu forma buvo tik santuoka (dabar ir partnerystė) ir panašiai. Aš asmeniškai irgi esu prieš homoseksualius santykius, man nepatinka visuomenės degradacija, smerkiu smurtą šeimoje ir tarp aplinkinių… Tačiau nedrįsčiau savo nuomonės perkelti į įstatymą ir primesti kitiems. Nejau negalima pradėti nuo mažesnių dalykų?

Tai tiek šiam kartui. Tai buvo 97% mano nuomonės ir 3% teisinių žinių. Pasilieku teisę savo nuomonę pasilikti sau.

Visur, kur tik pasisuku, matau supratimo trūkumą. Supratimo apie teisę. Taigi, manau pradėsiu savo paukščių lizde rašyti apie tam tikrus teisinius aspektus. Būtent tuos, kurie labiausiai man bado akis. Rimtai, negaliu pakęst neteisybės, o tai, ką pateikia žurnalistai, man atrodo persūdyta. Tai, ką bando dėstyti Seimas, mano nuomone, taip pat ne visada yra tikslu. Kol kas turiu tiek parašyt, kad nežinau nuo ko pradėt. Gal nuo savo įprastos rašliavos:
Šiandien buvo įprastas antradienis. Atsiskaičiau už praleistą baudžiamosios teisės seminarą. Tema buvo BK 129 str. 2 d. arba nužudymai sunkinančiomis aplinkybėmis. Šiek tiek klaidų, šiek tiek nuomonės, bet dėstytojas užskaitė. Per langą užsukau į studentų atstovybę, pataikiau į valdybos posėdį. Po posėdžio pakalbėjom apie TDG (teisės darbo grupę). Manau, galiu bandyti kelti kandidatūrą į jos pirmininko postą. Šiek tiek abejoju dėl savo galimybių, t.y. ar galėsiu skirti tam pakankamai laiko, bet pastaroji veikla mane visai traukia. Praeitą savaitę sukūrėm vieno klubo nuostatus.
Šiuo metu turėčiau ruoštis CPT (civilinio proceso teisės) koliokviumui, tačiau panorau apsilankyti šiame interneto kamputyje ir išsirašyti. Kelissyk rašiau tėvui su mintim susitikti ir pagurkšnoti kavos, nesulaukiau atsakymo.
Su mano meile santykiai stabilūs, tačiau ji kiek depresuoja. Manau tai normalu.
Tokia ta trumpa šios dienos reziumė.

Bažnyčia. Rytas. Maždaug 11 valanda ryto. Basas einu per bažnyčią. Probėgšmais pastebiu susidomėjusius žmonių veidus. Šalia manęs - kūkčiojantis berniukas. Paskubomis ieškau jo mamytės. Skubame, nors bažnyčios grindys šildomos. Jaučiu tą šilumą, tačiau jaukumo joje maža. Štai ji. Privedu berniuką. Trumpai persimetame keliais žodžiais. Grįžtu atgal pas kitus. Dabar jau aiškiai matau, jog į mane spokso bent kelios dešimtys akių. Toli gražu ne jauku. Prie pagrindinio įėjimo susitinku pažįstamus. Į klausiamus jų žvilgsnius atsakau trumpai - „papasakosiu vėliau“. Jau matau man reikalingas duris. Įsliuogiu į vidų ir tą pat akimirką pajuntu palengvėjimą. Palengvėjimą, kuris perauga į euforiją. Pasisekė. Prietemoje lėtai pėdinu senomis freskomis padabintu koridoriumi, jau girdžiu klegančius balsus. Praveriu sunkias geležies duris. Viduje dar 14 vaikų…

Pradžia: įprastas sekmadienis. Su mylimąja atėjome į bažnyčią, kurioje kiekvieną sekmadienį per mišias prižiūrime vaikus.  Šį kartą buvo susirinkę daugiau nei įprastai vaikų.  Kadangi tame kambaryje paprastai visi nusiauna batus, šis kartas nebuvo išimtis. Vienam vaikui prasidėjo isterija dėl to, kad išėjo mamytė. Nebuvo laiko man autis batais, tik vaikutį apaviau ir nėrėm pro duris, kad nebūtų sumaišties…

Pabaiga: Vaikai išsivaikščiojo. Mudu išėjom iš bažnyčios kelios minutės iki 12 valandos. Kai buvom netoli nuo katedros aikštės, išgirdome skambant varpus…

Nerašiau nuo pavasario. Lyg ir. Trumpai tariant todėl, kad buvo fantastiška vasara. Ne, aš vis dar nei karto nebuvau užsienyje, taigi, šiuo aspektu lieku skaistus. Šią vasarą buvo kelionė į Lietuvos šiaurės rytus, į Utenos rajoną. Nuvažiavau aplankyti senelio. Priešingai nei kai tie, kurie išgirdę, kad reik važiuot į kaimą, tylomis susikeikia, aš su palengvėjimu įgyvendinau kelis metus kurtą tikslą. Nors gal reikėtų pasakoti nuo pradžių…

Taigi, kaip ir pernai, šią vasarėlę išvykome su drauge prižiūrėti vaikų, t.y. būti aukliukais. Savaitę paplušėjome su padykusiais, bet tuo pačiu nepakartojamais vaikais. Kelionė atgal turėjo vykti pro mano… Hmm… Na, kaip čia apibūdinus… Gimtinę - Uteną. Kadangi, visai neseniai man atsirišo rankos, panūdau susipažinti su savo dar nepažinta giminės dalimi. Susiskambinom su dėde/krikštatėviu , kuris gyvena Utenoj. Nustebau, kai jis tiesiog apliejo mus svetingumu ir šiluma. Taigi, susitikom ir dėdė mus nugabeno pas senelį. Sunku nupasakot jausmą viduje, kai pamatai kokius 5 metus nematytą senelį, kuris išskėstoms rankomis ir ašaromis akyse tave priima. Nepakartojama. Po trumpo vizito, grįžom į Vilnių.

Vilniuje pabuvę kelias dienas, vėl susiskambinom su dėde ir štai, jau kitą savaitę su draugais buvom Utenoje, prie gražiausio mano matyto ežero - Alaušo. Ir nors oras buvo pusėtinas, t.y. kelias dienas lijo, stovyklavom ir nuoširdžiai džiaugėmės, kad esam kartu.

Rūgpjūtis buvo dar intensyvesnis - dvi savaitės Šventojoje ir kelios dienos Birštone. Jūra… Ta mano išsiilgtoji jūra. Didumą laiko praleidom kartu su mylimąja. Nė nežinau ką pridurt.

Kadangi per daug tingiu leistis į detales, o juolab rašau sau, tai teks tau, kursai skaitai, pasikliaut mano žodžiu: vasara buvo neįtikėtinai vykusi.

Kažkas vadina tai nesąmone. Aš tai pavadinčiau gyvenimu. Komplikuotu iki nuobodybės. Apsidairai. Aplink griūna žmonių viltys. Gimsta naujos viltys. Tiek iliuzijų. Tiek prie ateities prisirišusių akių. Užmerktų. Tikinčių. O ką gali žinot… Gal tas pasaulis, jų pasaulis, bus geresnis. Dėl to, gal ir jie geresni.

Man gaila tų, kurie įstrigo praeities dirvoje. Klampioje, patrauklioje amžinai vešėti akimirkai šlovės, kuri taip seniai užgeso. Tik ne jiems. Bet kas aš toks, kad teisčiau ar vertinčiau? Ar ieškočiau tiesos… Jų tiesos. Aš žinau tik viena. Mano tiesa su manimi.

Bet ar ne kurčias tas, kuris atkakliai klauso tik savęs ir užsikemša ausis pasauliui? Beprotybė. Lengva lyg plunksna. Prieš visas tiesas. Prieš visus teisiuosius.

Kaip paprasta duoti patarimą. Kaip lengva pateikti pavyzdį. Ir kaip sunku pačiam būti pavyzdžiu ar laikytis duoto patarimo. Kur tada tiesa? Kur tikėjimas savo žodžiais? Ir visgi viskas žmogaus valioje. Kiek ši leidžia, tiek arčiau esi prie subjektyviosios savo egzistavimo utopijos. Ir kaip nekeista, man prieš akis šeimininkas ir šuo pririštas prie pavadžio.

Ir biblijoje girdėti žodžiai tempia mane prie žemės, bet tebūnie tai sąžinei spręst. „Ir iš tiesų, sakau jums: ženklo šiai giminei nebus duota.“ Ir nors šiems žodžiams berods du tūkstančiai metų, jie daugybei žmonių reiškia daugiau nei pranašystę, daugiau nei racionalią realybę. Tai viltis ir įspėjimas. Siūlo galas, tiems, kuriems reikia rasti kelią.

Ir kvailas, ir paikas esu, bet jaučiuosi stebėtojas tų visų. Bet ne iš aukšto, o kaip lygus lygių. Matau jų bėdas, rūpesčius, džiaugsmus ir laimę. Tik aklas aš sau. Nematau savo laimės, nebijau nelaimės. Turiu žinojimą, viltį ir meilę. Man to daugiau nei gana.

Jaučiuosi senas, pavargęs ir manau, kad laikas man išsimiegoti.

Laikas nestoja ir nelaukia. Tad nori nenori tenka pasiduoti tėkmei, kuri srūva tiek laiko tiek erdvės atžvilgiu. Universitetas apima didesnę dalį mano laiko. Nėra laiko rašyti. Nėra laiko daug galvoti. Mažiau laiko skiriu ir savo visuomeninei veiklai. Vienintelė Ji yra išimtis laiko diktuojamoms taisyklėms. Mokausi. Daug. Jaučiu poreikį tapti geresniu. Geriausiu. Specialistu savo srityje. Nes reikia. Norai nėra tie dalykai, kurie gali ką nors čia keisti. Mūsų bendravimas yra tiek nuostabus, jog mano vienintelis noras vis dar tas pats: Noriu, kad ji būtų laiminga. Viskas tuo pasakyta. Kol kas per daug naujienų lyg ir nėra. Vizitavau lazerių laboratoriją. Sakiau kalbą pirmakursiams. Stebėjau meno netikėtose erdvėse išraiškas Sereikiškėse. Vienintelis mano dėmesio vertas dalykas: jos apsilankymas pas mane penktadienį. Lyg ir nieko naujo… bet vis vien nepakartojama ir dangiška..

Kol kas nebežinau ką rašyt. Aš džiūgauju. Ryt su Ja susitiksiu.