Paukščių Lizdas

Jaučiu, kaip mano savastis priešinasi tam. Priešinasi neišvengiamam. Permainoms. Balto atėjimui ir juodo mirčiai. Skausmas ir nusivylimas giliai įsišakniję širdy. O ji juos rauna. Rauna, rauna, rauna… Su šaknimis, su krauju, su šleikštuliu… Rauna… Ir jai pavyko. Šypsena mano veide. Nebe ironiška, sarkastiška ar groteskiška.. Tikra ir nuoširdi. Dar likę skausmo gabaliukai kartais šmėkšteli veide, bet aš žinau. Viskas bus gerai. Jau dabar viskas geriau, nei kada nors įsivaizdavau. Mes susižadėjom. Pagaliau. Žvelgiu į dangų ir pirmą kart jis man švelnus. Du kartus tą pačią naktį klausiau jos, ar sutinki… ar būsi…? .. Abu kartus ji sakė taip. Abu kartus ir dar dažniau girdėjau jos …aš tave myliu… O kaip spurdėjo man širdis, o kaip ji tebespurda… Galėčiau mirt dabar laimingas, bet gyvensiu vardan jos… Šimtą kartų klausiau jos dainos man… Ne ką mažiau man ašarų riedėjo skruostais.. Aš… laimingas…

Aš vėl čia. Post širdies ugnies. Ir post ironijos speigo. Vakar sugrįžau. Kad galėčiau išimti iš kūno dalį sunkulio. Sunkulio, sukaupto pastarąsias ketverias dienas… Iki tolei sklandžiau angelo glėbyje. Po dangaus aukštybes. Marių platybes. Dabar sunku. Mąstyti. Rašyti. Daryti ką nors, kas gelbėtų mano sielą.

Labai ilgai meldžiausi. Savo Dievui. Tada ir kitų Dievui. Meldžiausi už mano angelo sielą. Prašiau laimės jai… atlėgos nuo skausmo… gėrio, kuris gelbėtų jai ir jos artimiesiems. O mes tiek pasiekėm… suplanavom bendrą gyvenimą… vestuves… vaikus… jos žodžiai … myliu tave… prilygo šimtui manųjų.. vis dar prilygsta.. suskaičiavau kiekvieną kartą, kai ji tarė šiuos nuostabius žodžius… Bet aš nekalbu apie pabaigą, tai tik viso ko pradžia.

Pasmerktasis esu aš, o ji bus išgelbėta. Savaitė maldos nuo ryto iki vakaro dėl jos sielos… Tik pastarosios keturios dienos man tapo septintaisiais Dantės pragaro vartais. Jaučiau kiekvieną valandą ant manęs krentančias mintis bei žodžius. Jaučiau, kad per daug atsipalaidavau ir apleidau savo miesto sieną. Matau plačią kariauną prie pat vartų, kurie stropiai atrinkinėjo tuos, kam lemta užeiti į mano širdį.

Susikaupė daug neišsakyto kartėlio. O mano tyla iš lėto pykdė ją. Vėliau supratau, jog tiek per vėlu, kad daugiau nei vienas klausimas… ar viena minutė bendravimo skaldė viską, ką statėme tiek ilgai.

Man belieka tylėti. Pasėkmės. Bus tik dvi. Mano tyla mane paskandins paties sienose. Ji atskris ir vėl iškels mane, besparnį žemės paukštį, su savim. Aukščiau apgultų sienų. Aukščiau priešų… ir… aukščiau draugų. Miestas mano žus, tik mudu sklesim dangumi…. Iki vėlei pradėsiu statyti miestą mums… be pamatų… o gal ir su…

Ką tik sugrįžau iš stovyklos. Nepaprastos stovyklos. Šiandien taip stinga įkvėpimo rašyti, jog negaliu pratarti nei žodžio. Stovykloje prižiūrėjome vaikus. Angelus, kurių šypsenos saldino sielą nuo ryto lig vakaro. Buvo smagu.

Šį kartą… pakalbėsiu ne apie gyvenimą. Ir ne apie save. Ne šiandien. Ne čia. Apie rūkymo žalą irgi nutylėsiu. Alkoholis taip pat… nei draugas… nei šiandien gaus žodį. Pakalbėkim apie…
Tai, kokios nuostabios būna akimirkos.
Vakar viena aplankė mane. Mudu ėjome tamsią, tačiau neramią naktį. Palei mašinų nestingančią gatvę. Palengva į mus pūtė šiltas vakaris. Lengvas lyg vasaros naktys… lyg naktis, kokia buvo vakar. Ėjome susikibę už rankų. Pirštai, atskirai nuo mūsų, bučiavo ir glamonėjo vieni kitus. Vėjas jos auksiniuose plaukuose žaidė gaudynes… ir šie žaismingai bangavo su lig kiekvienu žingsniu. Žvelgiau į ją su žavesiu… su mintimi, jog stebuklų nereikia ieškoti… vienas jau eina greta. Jos rimtas, gilus žvilgsnis į tolį dangaus mėlio akimis kirtosi su šmaikščiai palinkusiais lūpų kampučiais… Dėl to ji atrodė tik dar žavesnė. Aplink mus lėtai slinko tamsūs namų šėšėliai, po kojomis krito mudviejų silutetai.. Pakėlės medžių šakos vos ne vos judėjo. Priėjome tamsią alėją. Aklinoje tamsoje nebuvo nieko. Tik tyla ir ramybė. Prie jos durų mudviejų žvilgsniai susikibo. Apkabinimas. Jaučiau ją visu kūnu… visa siela… Lyg tą dieną prie Seimo… Plaukai taip pat lengvai slydo veidu… Man nežinomų gėlių aromatai kuteno nosį… Delnai braukė jos nugara žemyn… kol pasielė diržą. Tuomet aš ją pakėliau. Aukštai, kiek tik galėjau. Ji sėdėjo man ant rankų… kojomis apsivijo manąsias.. Mano galva gulėjo ant jos pilvo… tą akimirką pažvelgiau į viršų. Ir… O Dieve… akys… tos žibančios lyg tūkstančiai žvaigždžių akys.. plaukai siekiantys į mane.. ir šypsena… šypsena, kuri verta gyvenimo, ir visa tai… Ji… Mano Saulė… Jos lūpos iš lėto pasilenkė… ir pabučiavo manąsias… Užsimerkiau. Praradau laiko nuovoką. Negaliu pasakyt, kiek mes taip stovėjome… Bet gamta ir laikas nedrįso sudrumsti to. Kai jos kojos pasielė žemę… mes dar sykį apsikabinome… bučinys… ir labos nakties…

Tai, kad vasaros naktys nepakartojamos.
… Bet apie tai kitą kartą…

Hmm… kvaila tiek galvoti, tiek rašyti ką nors neigiamo. Šį kartą perlenkiau lazdą. Gerokai. Totaliai prasirūkiau šiandien mieste. Prasitrainiojau. Atsipaipaliojau. Atgavau ramybę. Gal. Nežinau kaip bus toliau. Gyvenimas tęsiasi. (pasakė žmogus, kurio kraujyje tebėra kelios promilės alkoholio ir neaišku kiek nikotino). Trauk jį velniai, tą nihilizmą.

Išeinu. Iš namų. Nes neturiu kodėl likti.
Palieku. Viską. Nes nieko nebereikia.
Negrįšiu. Atgal. Nes nėra kur grįšti.

Žaizda negyja. Šį kartą buvo per daug. Per daug.
Ieškau prasmės gyventi. Bet. Nerandu. Ieškau.
Tik dvidešimt litų. Pakaks.

Pakaks keturiems pakeliams „Camel“. Nerūkau.
Pakaks buteliui degtinės. Nors nekenčiu jos.
Pakaks žudančiai dozei aspirino. Bet dar anksti.

Pridariau čia pakankamai blogų ir vis dar per mažai gerų darbų. … O gal susideginti? Pakaks penkiems litrams benzino. Ugnis sukelia mažiau skausmo, nei tai, kas dabar graužia mane iš vidaus. Bet aš… idiotas. Kvailys. Prapuolęs žmogus. Juk pats neseniai kalbėjau, kad žudytis - paskutinė didžiausia klaida gyvenime… O ką galiu padaryt. Jei ji - brangesnė už gyvenimą… Atiduočiau jai viską, nors likčiau be nieko… Atiduočiau jai savo gyvenimą, kad ji gyventų, nors mirčiau… O dabar… Ji… paliko.

Valgau paskutinius savo pusryčius. Šiandien turėjau eiti pokalbiui dėl darbo. Nebeisiu. Eisiu į ramių sielų namus. Atliksiu išpažintį. Surūkysiu cigaretę. Palydėsiu saulę nuo Gedimino.. o gal ir trijų kryžių kalno.. Paskutinį kartą pamatysiu žvaigždes… Greitai tie paskutiniai kartai ateina. Paskutinį kartą išgirsiu ją dainuojančią. Kas bus paskui - nebesvarbu. Aš privalau mirti, kad gyvenimas tęstųsi.

Ką dar galiu pasakyti?
Gyvenimas - nėra žaidimas, taisyklių čia nėra. Niekada nežaidžiau su likimu. Ir dabar puikiai suvokiu, ką ketinu daryti. o jei ir sudrebės ranka - po metų… bus vėl tas pats. Tai kažkokia sušikta spiralė… kurioje aš įveltas ir pasmerktas kančiai. Laikas tai baigti vieną kartą.

Atleisk man, Dieve… Bet Tu mane supranti. Pažiūrėk į šią sudraskytą sielą… Pažvelk į ašaras ir kraują… Pažvelk… Kokia skylė čia liko… Supranti… Dieve… Aš negaliu keistis. Aš negaliu kenkti kitiems… Aš negaliu gyventi, kaip gyvena kiti… Kodėl? … Atleisk… Atleisk ir numalšink skausmą… Netrukus susitiksim. Tik tu jau būsi teisėjas, o aš - teisiamasis… O ne tėvas ir sūnus…

Pamiegojau. Nuo to nė kiek ne geriau. Sėdžiu. Žvelgiu pro langą. Ant veido krenta šėšėlių tinklas. Saulė. Mintyse formuojasi juodas skritulys. Peršasi mintis, jog gyvenu melo pasaulyje. Viskas, kuo tikėjau - melas. Viskas, kuo gyvenau - melas. Išduotas. Parduotas. Įkeistas. Paliktas. Atsisakytas. Sieloje skylė. Man nebėra žmogaus. Deja, šiandien nebespėjau nueiti į sielos namus. Nueisiu rytoj. Gal poryt, nesvarbu. Šioje silpnybės akimirkoje… sugriuvo tai, į ką sukišau visą gyvenimą. Stačiau svajonių pilį be pamatų. Smėlio namus. O gal tuos pamatus ištraukė Ji. Na ir tegu…

Kas liko? Arba sustoti. Ir baigti šį cirką. Arba… Eiti. Nežinau kur. Jaučiu, jog šiandien padėjau pirmą plytą. Naujam gyvenimui? Kažin. Kažin ar tokie dalykai beegzistuoja. Plyta sienai, kuri atskirs praeitį, dabartį ir, tikiuosi, ateitį. Metas išnykti. Metas palikti praeitį.

Atsitiko tai, ko labiausiai bijojau. O bijojau… bijojau tik viena. Pradėkime nuo pradžių. Nepavykęs pokalbis stotelėje. Tyla troleibuse. Mano pareikalavimas skirti 5 minutes pokalbiui. Jos atsisakymas ir mano ūmus išėjimas iš autobusų stoties į traukinių stotį (netoli, tiesa?). Nusipirkau bilietą. Į Trakus. Neišvykau. Grįžau, sėdau ir išvažiavom. Prasta pradžia. Prasta. Pirmą dieną nieko ypatingo. Gavom darbo vežioti ir krauti malkas. Išsikroviau. Gerokai išsikroviau. Vėliau maloni pirtelė su nemalonia įtampa. Visa kita tiesiog neįsiminė. Gal tik dabar nebeatgaminu, kas buvo. Prisimenu vieną nemalonų momentą - masažas draugui, bet būtent tuo metu, kai aš atėjau. Pavydo kėlimas? Nekenčiu to. Išėjau. Užlipau ant stogo, pameditavau. Ką gi. Šiuo metu eina lygiai 24 valandos, kai nemiegojau… Naktį žaidėm UNO… įtampa lyg ir atlėgo. Lyg ir. Vėliau išlūžom miegot. Ji - ant manęs. Malonus akibrokštas. Sekundę patikėjau, kad gal visa tai ties čia ir baigsis. Sugulėm miegot. Ji ir aš nedidukėj dvigulėj lovoj. Pusė mano, pusė jos. Miegojau tik ant vieno šono. Nors… beveik nemiegojau. Galvoje sukosi begalės minčių. Ryte… mane nustebino šaltis sklindantis iš jos. Vėl. Nesupratau. Aš vis dar nesuprantu, kas galėjo per dvi sušiktas dienas pasikeisti taip, kad tarp manęs ir jos atsirado ledkalnis. Dienos dalį tyla. Malkos. Fizinis išsikrovimas. Meditacija, kurią man sutrukdė. Ryte vėl susidariau įspūdį, jog ji bando kelti pavydą manyje. Pasiūlymas draugui kartu po dušu. Su maudymosi apranga, žinoma. Įžūlu. Paskutinėmis valios pastangomis bandžiau užgniaužti tą gumulą, kuris tuoj tuoj prasiverš. Malkos. Vėliau - išvyka į Jonavą. Pasilinksminti. Nieko linksmo. Nupirkau balioną. Atidavė. Iš draugės pavogė tašę su dokumentais ir telefonu. Tuo nelinksmiau. A, intarpas į Jonavą: Keliavom dviem mašinomis. Manau akivaizdu, jog aš ir ji važiavom skirtingomis… Bet… mane papiktino draugo elgesys. Tikrai papiktino. Laikiau jį artimiausiu draugu. O jis tik padėjo jai smeigti šakutes į mane. Tuo tarpu kitas draugas, kuris pernai labai panašiomis aplinkybėmis neteko mano pasitikėjimo, mano draugystės… manau kažkiek mane palaikė. Gal aš vėl apgautas? Nežinau. Gerai, grįžom atgal į Ukmergę.

Naktinis fiasko: Išgėrėm raudonų devynerių. Du butelius. Mažai. Svirduliuodami tryse nuėjom į degalinę nupirkti dar. Dar butelis. Paskaičiavau, kad vienas žmogus išgėrė maždaug du puodelius to velnio skysčio. Tokios kondicijos prasidėjo idiotizmų paieškos. Draugas pasiūlė žaisti butelį. O būtent jis, jis puikiai žinojo kaip nekenčiu šio žaidimo, kaip prisiekiau jo nežaisti nuo praeitų Joninių… kaip kaip… Ach! Nežaidėm. Atsirado proga pakalbėti su ja. Tiksliau ji prigulė, aš šalia jos, ne kalbėti, tiesiog… pabūti. Bet… Ji prabilo. Ir jos žodžiai buvo pabaigos pradžia. Ji nejautė, bet kai mes kalbėjom, man iš akių tryško ašaros, man buvo sunku kalbėti. Nežinau ką ir besakiau. Bet jos paskutiniai žodžiai buvo: „Baigta, Martynai“. Kartėlis, tulžis… viskas. Viskas! Ji baigė. Ironiškai pasakyčiau „Gerai, kad ji baigė, o aš ne“. Bet alkoholis padarė savo. Pradėjom skirstytis miegot. Priėjau. Apkabinau pasakyti sudie… bet nespėjau. Ji tik pakartojo, kad viskas baigta. Viskas. Nuo tos akimirkos, man viskas tapo vis vien. Absoliučiai. Susidėjau daiktus. Parašiau laišką. Išėjau.

Išėjau ir nė sykio neatsigręžiau. Ta vieta man tapo prakeiksmu. Vargiai besuvokdamas kur einu, atsekiau stotį. Pažiūrėjau, jog tvarkaraštis artimiausio reiso nenumato. Buvo šiek tiek po ketvirtos ryto. Pasukau į greitkelį link Vilniaus. Taip. Pėsčias susigalvojau pareiti namo. Žinojau, kad jie vysis. Ir vijosi. Bergždžiai. Akistata įvyko ant kažkokio tilto, netoli nuo Ukmergės. Tik tai manęs nesustabdė. Prasivaikščiojau. Prablaivėjau. Po 30 km visgi nusprendžiau palaukti stotelėje autobuso. Kaip tik pasitaikė Širvintos. Grįžau namo, parašiau žmogui, kuris mane supranta. Kuris dalina auksinius patarimus. Kuris tikrai moka paguosti. Kuris nuima įtampą nuo gyvenimo. Nežinau ar taip toli būčiau betempęs, jei ne ji. O ji žino, kaip myliu savo Saulę, bando kažką patarti. O aš… aš bandau sekti tais patarimais. Tik štai po šiandien, saulė nusileido ir dingo už kalvų. Grįžau, išsimaudžiau ir dabar rašau čia.

Reziumė po Joninių:
Praradau pasitikėjimą geriausiu draugu, buvau nustebintas pasišikusio draugo artumo. Beje… būtent jis mane ir pasivijo ant to tilto. Bandė kalbėti. Atkalbėti. Kurį laiką susirašinėjom sms’ais… Iš to tik pasidariau išvadas. Niekada nebetikėsiu žmonėmis. Niekada. Mano Meilė… o jos žodžiai… nejau visa tai buvo melas…? Nejau aš vėl apsirikau…? Akys pačios verkia krauju… Tai šiek tiek trukdo rašyti. Po velnių.
Kitas reziumė punktelis: Labai lengva visko atsisakyti dėl vieno žmogaus. Ji man per brangi, kad galėčiau toliau dalyvauti tam cirke. O dar ir tie paskutiniai jos žodžiai… Basta.

Sveika nuovoka sako, kad dabar rašau ganėtinai nelogiškai. Nerišliai. Likęs alkoholis, nemiga, nuovargis ir tas…  santykių krachas padarė savo. Traukiu į lovą išsimiegot.

Artėja diena… kuri lygiai prieš metus suniokojo mane ir sugriovė ramų mano gyvenimą. Šios dienos įvykiai pastūmėjo mane prisiminti tai. Nieko gero. Joninės. O kaip negaliu pakęst tos dienos… Jeigu tai pasikartos… niekada gyvenime nebešvęsiu jos. O panašu, kad kartosis viskas. Nes Jos ir mano labai labai gera draugė išvyksta. O tai… atnešė didelį liūdesį mano Saulei. Be to, kai ką paskaičiavau. Tikrai. Nieko gero. Debesys virš galvos.

Rydienai paruošta kuprinė. Ieškau vaistų nuo galvos skausmo. Baisiai neramu. Šiek tiek pykina nuo visko. Svyruoklės pakrypo į tą blogąją pusę. Na.. kaip visada. Juk gyvenimas yra svyruojantčios supynės tarp juoda ir balta. Nuo rydienos - juoda. Ieškau kaip prasiblaškyt. Antra valanda nakties. Nėra ką surast. Blaškausi po kambarį, fone - tranki muzika. Medituoti…? Ar praktikuotis kovos menus? Eiti miegoti? O gal tiesiog atsipūsti nuo sušiktos įtampos ir spjaut į viską? Bet…
Bet… Och..

Ir dar. Nesveikai nekenčiu konkurencijos. Nežinau kaip tai pergyvent. Su amžium? Bet.. Šiandien Ji pasielgė ne itin… gerai. Mano manymu. Taip. Aš ją myliu. Labai. Todėl labai skaudėjo, kai Ji taip… Tiek to. Jeigu atsitiks taip, kaip numanau… pasidarysiu nihilistas, apatijos apimtas pusgalvis, kuris rašys tą sušiktą knygą apie žmogaus sielą. Tikiuosi taip neatsitiks. Nors tai virsta kažkokia nesėkmių spirale, kuri kasmet mane siaubingai kankina. Ką gi. Kovosiu. Belieka rasti kaip. Iš šalies atrodo, kad mane apniko prieššventinė depresija. Dažnai savęs klausiu… kodėl aš būnu toks silpnas žmogus? Kodėl mane taip veikia bendravimas su Ja?

Vasaros pradžią vainikavo neišlaikytas konstitucinės teisės egzas. Na, matyt sėkmė mane apleido. Ir man dėl to liūdna. Nedaug trūksta, kad pradėčiau ašarot. O ir tai buvo beveik prieš metus…

Dieve, jei Tu esi, jei mane girdi… prašau… Labai Tavęs prašau… Neatimk Jos iš manęs… Šį kartą. Dieve, man skauda.. Tu matai, Tu žinai.. Prašau.. Bent valios tai pergyventi… Aš - nuodėminga siela.. prakeiktasis.. žmogus, praradęs žmogiškumą… Atleisk man… Išgelbėk mane…

Radau savo knygą. Vis dar nebaigta. Vis dar tokia pati… ciniška. Knyga apie žmogaus sielą. Taip ir vadinasi. Pirmo puslapio viršuje prierašas „Te homine esse memento“. Perverčiu puslapius. Kraupus realizmo suvokimas. Prologas. Pirmas sakinys - neigiamybė… Toliau seka įspėjimas. Ar tikrai nori rasti tai, ko ieškai? Skaitau toliau. Nihilizmas.. ateizmas.. ironija.. Ir loginės bei gramatinės klaidos. Ne pati geriausia mano knyga. Laimei nebaigta. Nežinau, nebeprisimenu, kodėl ją pradėjau rašyt. Bet pirmas skyrius man vis dar patinka. „Kodėl žmogus meluoja?“ … Štai. Knygos vieta, po kurios prisiminiau, kas tada buvo. Pirmasis skyrius parašytas, kai buvau nuviltas visuomenės, pasibjaurėjęs žmogumi, kaip būtybe, kai žaidžiau su gyvenimu va bank. Čia… yra mano tiesmukumo pamatai. Buvo. Tiesmukumas visgi yra lyg žaizda. Jis užgyja. Kitas knygos skyrius… Trečias… Kitas… Ne žmogus rašė šią knygą. Lemtingi 13 skyrių. Penktas skyrius nagrinėja skirtumą tarp gėrio ir blogio. Paskutinysis skyrius pavadintas tiesiog „Kodėl?“. Ši knyga negali būti pabaigta. Ji nebus pabaigta.