Paukščių Lizdas

Prorečiais čia rašau. Šiandien yra vienas iš tų prorečių atvejų. Neiškęsiu nepasigyręs, kad kurį laiką lankiausi mokykloje ir rytais vedžiau teisės pamokas vienuoliktokams. Man taip įgriso visuomenės teisinis neišprusimas, jog nusprendžiau truputėlį prisidėti prie švietimo.
Pravedžiau paskaitų ciklą apie civilinę teisę, ypač vartotojų teises, vindikacinį ieškinį, paveldėjimą, tam tikras specifines teises (teisę į vardą, atvaizdą), garbę ir orumą. Trumpai supažindinau mokinius su baudžiamąja teise, skirdamas daugiau dėmesio būtinajai ginčiai, tam tikroms procesinėms teisėms. Dėl įdomumo papasakojau šį tą iš tarptautinės teisės srities (tarptautinį teisingumo teismą, JTO, NATO, EŽTT).
Ir štai, šį trečiadienį baigiau savo paskaitas - vienu darbu sąraše mažiau. Dabar galvoju imtis stambesnio projekto - organizuoti konferencijas teisės temas, ir ne tik savo mokykloje, bet ir kitose, to pageidaujančiose.
Kol kas jaučiuosi užsivertęs darbais ir sesija artėja, todėl mintį atidėjau iki Rugsėjo mėnesio. Juolab, kad reikia pabaigti atlikinėti praktiką. Labai savimi didžiuojuosi, kad atlieku praktiką Raudonajame Kryžiuje. Atrodo, atradau dar vieną ypatingai mielą veiklą gyvenime. Tinkamesnės aplinkos realizuoti save negaliu įsivaizduoti. Gal ir juokinga, tačiau jei dirbčiau tokį darbą, kokį dirbu praktikoje, galėčiau dirbti ir už dyką.
Kiek kitokia situacija susiklostė su Studentų Moksline Draugija. Jaučiu moralinį spaudimą, atsakomybę dirbti. Ir velniava - atrodytų viskas gerai, bet kaip sunku priverst save aprašyt pasirinktą temą. Vis atsiranda svarbesnių darbų. Na, nieko, manau per šias dvi savaites kaip nors parašysiu.
Net iš šalies žiūrėdamas į esamą padėtį, negaliu tinkamai jos įvertinti. Nežinau, ar sunku man dabar, ar lengva. Atrodytų, kad ši sesija pati sunkiausia, darbų daug, laiko mažai, bet lyg viską spėju, nerimas nekankina. Įtartina. Taip pat įtartina tai, kad negaliu mąstyti negatyviai. Visos mintys rutuliojasi link pozityvios pusės, kartais net piktybiškai. Štai turiu su grupele merginų paruošti anketą ir parašyti jai išvadas, tačiau darbas velkasi jau mėnesį, mano kaltės tame tik tiek, kad neverčiu jų dirbti, o mano sąžinė rami rami: jei darbo neužskaitys, tai krisiu ne vienas, o visi keturi. Piktybiška ar ne?
Na, tebūnie. Šį kartą užteks tiek.